Nors buvau jau sau pasižadėjęs vengti šalto vandens ir daryti mažiau tokių tikrinimo išvykų anksti pavasarį, bet kaip sakoma, širdžiai neįsakysi. O ir naujas spalvas ir masalus norėjosi pavasarį dar kartą pasitikrinti.
Kadangi vanduo dar tikrai šaltas, nors atrodo žiema ir nebuvo labai jau atšiauri, su stovinčiu vandeniu bus ne kažką nes žuvis gar greičiausiai didesniuose gyliuose, pasirinkau taikiniu Nevėžį. Mes su Nevėžiu, kaip sakoma, turime nebaigtų reikalų. Jame pradėjau gaudyti nuo pirmų kartų su aviža ir mano rezultatai ten buvo tarp prastų ir jokių. Ko gero didžiausia ką buvau pagavęs ties Kaunu, kaip šviežias avižistas, buvo keli nelegalai šapaliokai, kuojytės, bet nieko rimtesnio. Ties Kėdainiais jau turėjau gerokai smagesnių žvejybų, bet laimikiai vėlgi, tik išsipirkti nuo katino. Na gal jau ir nuo gaujos jų, nes plakiukai jau tokie ūgtelėję.
Bet šiemet irgi nieko geresnio nesugalvojau, be to ne kartą važiuodamas pagalvojau, kad labai jau gražiai tie krantai atrodo, ir vėl išmėginau laimę ties Raudondvariu. Manevras pasiteisino ir net geriau nei galvojau – tiesa, vanduo šiuo metu labai nusekęs, žuvies prie kranto nėra daug.
Esminis reikalas buvo vieta – didžioji dalis tikrinto ruožo buvo tuštut tuštutėlė. Bet, radus kur stovi mailius, prie povandeninių kliuvinių, laikais nuo laiko praplaukdavo ešeriai ir ešeriukai, kelios lydekaitės, pavyko net ir kuojyčių iškrapštyti. Iš esmės – tikėjausi nieko, gavau visai smagią žūklę, ypač esant tokiam šaltam vandeniui!
Vieną ešerioką jau net ir ne gėda parodyti:
Ak, tas per žiemą pasiilgtas stabdžio traškėjimas! Bet toliau – dar gražiau.
Skaityti toliau: 2025 avižadrebio sezonas atidarytas
