Beveik kiekvieną varžybų įrašą pradedu nuo to, kaip važiuoju į treniruotę, ir pasirodo, kad bus tikrai nelengva – tai šį kartą pradėsiu kiek kitaip.
Atvažiuoju į treniruotę, o ten! O kiek žuvies! O kaip kimba!
Na gerai, pradėkim nuo pradžių – iš tiesų Alytaus Didžiosios Dailidės tvenkinio pasirinkimas šiek tiek nustebino, nes nors ir buvo kalbėta apie tai ne vieną kartą – prie šio tvenkinio dar nesu buvęs, o ir Alytuje esu lankęsis tik pravažiuojant. Atsidarius žemėlapį ir užmetus akį, parko tvenkinys neatrodė labai įspūdingai: seklus, žiedinis maršrutas aplink jį visą – garantuotas triukšmas ir žmonės visą laiką (ypač kai varžybos vyksta šeštadienį), wake parkas per patį jo vidurį, pavėsinės prie vandens, kelios maudyklos… Vienu žodžiu, neatrodė kaip labai gera vieta varžyboms.
Tačiau nuvykus į vietą mano nuomonė pasikeitė. Ir bendrai – Alytus visai gražus miestas, nors ir kiek apleistomis rekreacinėmis erdvėmis: kiaurai per suoliukus auganti žolė, kurios pjovimo grafiko kažkas nesužiūrėjo, lūžtantys laiptai į pagrindinį piliakalnį. Bet bendrai – vaizdas geras.

Ir pats tvenkinys atsidarė pirmu metimu – pasirodo, visi, kurie gąsdino ešeriukais, nemelavo. Tikriausiai 90 % visų metimų arba barkšteldavo per masalą, arba užkibdavo ešeriukas. Ties tvenkinio perbėgimu ešeriukus galima buvo semti kibirais, ir kas smagiausia – žuvis noriai pasirašydavo avižėlei. Kurį laiką smagiai patraukęs mikro ešeriukų, nuėjau ieškoti didesnės žuvies, kurios, labai akivaizdu, kad buvo. Pakrantėse vyko veiksmas: burbuliavo mailius, mailių kažkas vaikė, per vidurį pliaukšėjo karpiai – vienu žodžiu, atrodė visai neblogai.
Prie žolių užkibo kiek didesnis, 20+ cm ešerys. Pratraukęs ilgesniu masalu aplink pavėsines prie žolių, pakabinau ir tris lydekaites, iš kurių nei vienos neištraukiau – mat visos neblogai pasigalandę dantis, ir nukąsti valą užtrukdavo sekundes. Gilesnėje vietoje užkibo kažkas didesnio, spėčiau apie puskilį, bet nusipurto nuo 16 dydžio kabliuko – tikėtina, dar viena lydeka arba gražus ešerys, ar bala žino kas.

Dieną baigiau visai patenkintas rezultatais ir net parašiau organizatoriams, kad vieta visai nebloga. Ir šiaip, tikriausiai pirmą kartą per varžybų istoriją – tai vieta, kur žuvis noriai kimba.
Antroji treniruotė, porą dienų prieš varžybas, jau kitokia. Atšalęs oras ir pasikeitusios sąlygos – ešeriukai jau nebekimba kiekvienu pravedimu, nors prie tvenkinio nuleidimo vis dar stovi tokie patys būriai. Jau vaizdas ir rezultatai panašėja į prieš tai buvusias varžybas, tačiau veiksmo vandens paviršiuje vis dar daug.
Sekliame gale mane nustebina greičiausiai metro ar net daugiau ilgio amūrai – metu prie tamsių žolių, kurios, pasirodo, visai ne žolės, o milžiniškos žuvys. Tai supratau tik po to, kai visa „žolių“ linija nuvažiavo į šoną. Aišku, amūrams avižėlės nė motais, kita vertus – jų ir nesistengiu prakalbinti, nes tokio žvėrio nemanau, kad suvaldyčiau su tokiais įrankiais, ypač su tokiu priėjimu.

Perėjęs visą perimetrą, pakabinu dar porą lydekų, iš kurių vieną pagaliau pavyksta iškrapštyti į krantą – visi 35 cm. Daugiau kažkuo geresniu ir nėra kuo pasigirti, nes tą dieną didžiausias ešeriukas ir didžiausia legali žuvis – gal 13 cm.
Apie pietus oras labiau sušyla ir išlenda raudės – tiksliau, priartėja prie krantų. Pavyksta užmesti į patį būrį ir pirmu metimu sėdi gražus, 30 cm „paršiukas“. Tuo treniruotę ir baigiu.

Grįždamas mintyse jau dėliojuosi strategiją varžyboms: akivaizdu, kad su nuliu dalyvių nebus, o ir 10 ešeriukų po 11–13 cm pritraukti nebus sunku, todėl tikslingai to daryti nėra jokios prasmės. Žuvis, kuri visą laiką kibo – lydeka. Žuvis, kuri gali pakeisti varžybų eigą – ta graži, besišildanti prie paviršiaus raudė.
Varžyboms oras, kai žiūrėjau, rodė prastą, tačiau dieną prieš prognozės pagerėjo ir diena pasirodo visai graži. Rekordinis ir dalyvių skaičius – berods 36 žmonės. Tvenkinukas nemažas, bet geriausiose vietose erdvės ne taip ir daug. Be to, 36 dalyviai, palaikytojai, ir nepamirškime, kad tai visgi viešas miesto parkas su žmonėmis ir kitais žvejais. Akivaizdu, kad žuvį baidys triukšmu.
Visgi nusimatau planą ir stengiuosi jo laikytis: lydekos buvo aktyvesnės ryte, raudės lindo po pietų – tai taip dieną ir pradedu. Šukuoju gilųjį galą, užsiimu lydekų paieškomis, užsirišu storesnį fluorokarbono pavadėlį, kuris, kaip rodo praktika, gerokai ilgiau atlaiko lydekų dantis nei mano plonas pintukas.
Strategija pilnai pasiteisina – pradžioje viena maža lydekaitė, o už žolių pagaliau pavyksta įkabinti kažką gražesnio. Daromos „žvakės“ rodo, kad panašu į legalaus dydžio lydeką. Parsitraukiu ją į krantą ir drebančiomis rankomis dedu ant liniuotės – taip, lygiai lygiai 50 cm. Vadinasi, tokia žuvis varžybose įskaitinė. Uch.

Aišku, kai tiek žmonių, sudėtinga daryti spėjimus dėl rezultatų, tačiau jau pirma dalis atrodo nebloga. Dar žolėse pakimba viena lydekaitė, bet, deja, nesiekia net 40 cm.
Per pietus aptariami rezultatai atrodo lyg ir neblogi lyginant su kitomis varžybomis – yra labai gražus, berods 38 cm karosas, 30+ karpiukas (ar karšiukas?), bet daugiau legalių lydekų lyg ir nėra, kas mano šansus gerokai kelia į viršų.
Antroji dalis praeina gerokai sunkiau – einu pas raudes, ir tiesą sakant jas randu, tačiau jos jau stovi ne taip arti kranto kaip aną kartą, o už dar sekančios žolių linijos. Tai reiškia, kad reikės ne tik permesti dviejų lelijų barjerus, bet dar per tas lelijas ir ištraukti.
Vargais negalais užmetu iki jų, lyg vieną kibimą ir turiu, bet žuvis nubėga į tas pačias lelijas ir atsikabina. Bergždžiai dar pamėtau, bet rezultatas – joks. Prarandu kelias avižėles ir randu porą ne savo su kelių metrų valo draiskanomis. Tvenkinuke volframo dar kasti nebus galima, bet jis tapo gerokai sunkesnis 🙂 Ne vienas dalyvis skundėsi kliuviniais ir nutrauktų avižų skaičiumi.
Antrą varžybų dalį baigiu blogiausiu įmanomu metu – likus 15 min iki pabaigos randu, kur stovi kiek didesnės kuojytės, ir jas rankioju. Kas trečia prideda prie bendro rezultato po 1–1,5 cm, deja, laikas baigiasi ir visų surankioti nebespėju.
Daugiau ir netempsiu – varžybos baigiasi. Valandą įtemptai laukiame rezultatų, nes žinau, kad šį kartą vėl bus labai netoli. Vienas varžybų dalyvis, kaip ir aš, turi surinkęs 150+ cm su pora raudžių, kas gali būti gamechangeris.
Skelbiami rezultatai – mano lydeka visgi tampa bigfishu, o pats užimu antrą vietą, pralošęs per porą cm… Kuriuos būčiau išsigriebęs, jei būčiau turėjęs dar bent 10 minučių.

Bet kas padaryta, tas padaryta – džiaugiuosi pasiekta vieta ir tuo, kad pavyko tiek ir pirminis planas, tiek bendros pamokos išmoktos per kitas varžybas. Prie šitų visų pridėčiau dar vieną, su kuria man vis dar labai sunku tvarkytis – daugiau judėti ir keisti vietas.
Dabar antroji šio teksto dalis – dar kartą apie tai, kas visgi yra avižadrebis.
Ne pirmą kartą po varžybų kyla nepasitenkinimas dėl taisyklių. Pernai dalyvavau 3 etapuose iš 5, visuose užėmiau aukštas vietas, ir kadangi įskaitiniai buvo 3 etapai, bendroje įskaitoje surinkau mažiausiai baudos taškų (net jei būčiau dalyvavęs visuose 5, vertinami būtų 3, ir tai nieko nebūtų pakeitę). Tai sukėlė kai kurių dalyvių isteriją – „va, jis nevažiuoja į visus etapus, bet čempionatą laimi!“ Šiemet taisyklės pakeistos: jau 4 etapai iš 5 įskaitiniai. Bet esmė ta pati – šiemet irgi sekasi neblogai, bendroje įskaitoje esu antras, ir tas pakeitimas nieko kardinaliai nebūtų keitęs.
Aš pats dėl taisyklių irgi kartais paburbu, bet tenka taikytis ir esu tikrai dėkingas organizatoriams už galimybę dalyvauti, ir kad toks renginys iš viso vyksta – beje, kol kas vienintelės tokio tipo varžybos Lietuvoje.
Taigi prie esmės. Šį kartą diskusija užvirė dėl tos mano tikslingai gaudytos barely legal lydekos. Ar sąžininga „avižadrebio“ varžybas laimėti su lydeka? Ar lydeka turėtų būti įskaitinė? Ar ešerys turėtų būti įskaitinis? Ar racionalu, kad avižadrebio mėgėjų varžybų įskaitinės žuvys apibrėžiamos pagal MŽT taisykles?
Čia ir yra problema.
Paimkime bet kokį hobį ar sportą. Visur atsiranda atšakų, kurios vis toliau tolsta nuo „pagrindinio medžio“.
Situacija su avižadrebiu identiška. Pats žanras ir taip siauras ir labai specifiškas – oficialių lygų nėra, tik mėgėjų varžybos. Ir štai dabar atsiranda puristai, kurie sako: „TIKRAS avižadrebis turi būti tik baltos žuvies žvejyba!“ Nesu tikras iš kur čia šita idėja – gal istoriškai, nes žiemą avižėlė dažniau taikyta į baltą žuvį, o ešeriai būdavo labiau „priegauda“. Bet bandyti iš to daryti taisyklę šiandien – grynas nonsensas.
Avižadrebio šaknys ateina iš mormyšingo (avižėlės žūklė žiemą) ir iš spiningavimo. Mormyšingas itin išpopuliarėjęs Ukrainoje, yra aiškus pavyzdys. Ten varžybose žuvų rūšis nėra ribojama – aišku, dažniausiai taikomasi į baltą žuvį, nes ji tiesiog sveria daugiau, o varžybos vertinamos pagal svorį. Bet draudimų ešeriams ar kitai plėšriai žuviai nėra.
Dar daugiau jei imtume kad ir Pasaulio poledinės žūklės čempionatą (FIPS-ed World Ice Fishing Championship). Ten taisyklės visiškai neskirsto žuvies į „baltą“ ar „plėšrią“ – vienintelė sąlyga, kad žuvis turi atitikti vietos teisines normas (mūsiškio MŽT atitikmuo).
Spiningavimas niekada nebuvo skirtas vien baltai žuviai gaudyti – taip, galima gaudyti spiningu baltas žuvis, bet tai niekada nebuvo „vienintelė“ ir „teisėta“ spiningo kryptis.
Tai iš kur tas noras riboti?
Iš tų pačių puristų, kurie bet kokį hobį paverčia elitistine sekta. „Tik baltos žuvys, tik tam tikro dydžio, jokiu būdu lydekos, starkiai ar ešeriai!“ – ir kas iš to? Dar siauresnis žanras labai siauroje nišoje. Kas čia, žvejybos apartheidas? Ešery, tu šone palauk, nes tu čia „per tamsus“. Žvejai kurie avižadrebiu gaudo viską, važiuoja autobuso gale, nes priekyje gali būti tik tie kurie gaudo baltą žuvį?
Avižadrebis nėra ir niekada nebuvo vien baltos žuvies gaudymas.
Tai yra tiesiog avižėlės žūklės būdas šiltu metu laiku. Universalus spiningavimas ultra lengvais svoriais. Ir būtent jo grožis yra universalume – avižėlė tinka visoms žuvims, nuo kuojos iki lydekos.
/rant over

