Paskelbta

2025 Avižadrebio čempionato Kauno marių etapo apžvalga

Nežinau, kelintą kartą jau apsilankęs vietose, kur organizuojamas naujas (ar senas) etapas, sau pasakau: „Lengva nebus“. Ne kitaip buvo ir su Kauno mariomis.

Šis telkinys – jau legendomis apipintas. Žuvies, nepaisant košės žvejų, ten vis dar daug – visokia: ir didelė, ir maža. Kiekiai net ir prie kranto tokie, kad nors graibštu semk ir dėk ant liniuotės.

Deja, realybėje Kauno marios (leisiu sau sutrumpinti į KM) nėra labai avižai draugiškas telkinys. Taip, ten galima pagauti labai gražių kuojų, sterkų, ešerių, lydekų, ir aišku, garsiųjų marių karosų. Būtent čia mano karosų rekordas – 1,45 kg „krakenas“, pagautas su aviža. Tą dieną buvo dar pora karosų kibimų, bet visų realizuoti nepavyko. Bet, manau, visi esame turėję TĄ dieną, kai žuvis kimba išskirtinai.

Dar ankstyvą pavasarį (balandžio mėn.) į jachtklubą užplaukia labai gražių kuojų, bet ir jos nekimba kaip iš patrankos.

Į pirmąją treniruotę, likus gerai savaitei iki varžybų, važiavau nusiteikęs pusiau optimistiškai (nes žinau, kiek ten žuvies), bet kartu ir su nerimu – žinau, kokia ji įnoringa. Treniruojuosi apie 4 val., pagavau gal 5 žuvis. Aukšlių – gausu, bet šiandien jų negaudau, bandau iškrapštyti kažką įdomesnio. Prie krantų – būriai, ne tik mailiaus, bet ir kuojų, ir visai gražių ešerių. Skuterių įlankoje prie pat kojų pasimakaluoja apie 3 kg karšis, praplaukia legalus salatis, bet… aviža žuviai visiškai neįdomi. Treniruotę baigiu be proveržio. Net katinas nusivylęs.

Antrą kartą važiuoju su tikslu pagauti bent 10 žuvų, kad suprasčiau, kaip elgtis per varžybas, ir išsiaiškinčiau, ant ko kimba aukšlės. Atsakymas: ant nieko. Per 5 val. – 8 žuvys, netgi tikslingai gaudant smulkmę su 18 kabliuku ir ¼ flickerio (apie 3 mm masalo). Kelios aukšlės pasirašo, kitos – seka, baksnoja, bet neima. Visgi, antra treniruotė jau duoda šiokių tokių užuominų, kaip ten viskas veikia.

Trečioji treniruotė – jau visai prieš varžybas. Gal skambu entuziastingai, bet tiesą sakant, jau darosi gaila laiko. Tokia žvejyba – nebe pirmą kartą kelia apmaudą. Ar jau nebežinau, kaip žvejoti? Ar orai kalti (klasika)? Pirmą kartą per ilgą laiką į žvejybą važiuoju kaip į nemėgstamą darbą. Be to, šiemet – privalomi keturi etapai, jei nori būti bendroje įskaitoje finale, tad vis daugiau laiko tenka aukoti varžyboms ir treniruotėms. Kitąmet, matyt, darysiu pertrauką nuo pagrindinės įskaitos – tiesiog apsilankysiu įdomesniuose etapuose.

Trečioji treniruotė: patikrinu viską, kas veikė per pirmas dvi, ir galutinai pasidaro aišku – arba eiti ant bonusų (jų ten tikrai netrūksta – salačiai, karpiai, stambūs karšiai), arba rinkti smulkmę ir bandyti vėliau ant tų pačių bonusų pereiti.

Šį kartą pagaunu apie 15 žuvų. Randu porą vietų, kur laikosi karosai (tiksliau – karosiukai, nė vienas didesnis nei 17 cm), bet jie stovi poroje kvadratinių metrų, gerai matosi, ir kimba, jei tik masalas nusileidžia šalia. Randu būdų prisikasti ir prie mailiaus, o pasibastęs po visą teritoriją dar užkabinų gražų 27 cm ešerį. Treniruotę šį kartą baigiu optimistiškai.

Varžybos

Važiuodamas į varžybas – strategijos dar neturiu: rinkti smulkmę ar eiti ant bonusų? Bet kojos pačios nuneša pas karosus. Dalyvių daug, bet nedaugelis eina į tą pačią pusę. Po pietų žada stiprų vėją – tai su 0,2 g aviža ir silikonu galėsi pamiršti smulkmę.

Atsistoju ant karosiukų – visas tris valandas drožiu juos. Netoli žvejoja šių metų favoritas Ovidijus – matau, ir jam sekasi. Žvejojame gan siaurame pratekėjime (~6 m pločio). Kartais praplaukia didesnė žuvis, kartą net visa lynų kaimenė – pirmyn-atgal. Deja, nei vienas man nepasirašo, bet Ovidijus ištraukia gražų ~40 cm lyną – trumpa, bet rimta kova, trofėjus jau krante.

Aš tuo metu jau turiu gal 18 žuvų. Pačiam ryte jos kibo vangiai, bet saulei pakilus aukščiau – išlindo maitintis. Pagaunu kelias saulažuves, bet bendri ilgiai – vidutiniški.

Pietūs – gedulingi. Dalis dalyvių nesurinko 10 žuvų, kai kurie – vos porą įskaitinių. Kolega atsidūsta: „Turiu vieną…“ – jo planas buvo eiti ant bonusų, bet tik vienas 30 cm ešerys, daugiau – nieko.

Po pietų pas karosiukus nebegrįžtu – šukuoju visą teritoriją, ieškau kažko didesnio. Rezultatai – menki. Keli ešeriukai, ir tiek. Prie marių vartų šiek tiek veiksmo, bet be stebuklų. Prieina varžybų organizatorius Konstantinas, bekalbant ta proga neišdrebinu tikrai gražaus ešerio – atsiveja, bet nepuola. Antroje dalyje pagaunu dar apie 15 žuvų, bet visos nedidelės – vos pora pakeičia rytinius karosus. Šukuoju beveik visą teritoriją, bet treniruočių ešeriai nesikartoja.

Šįkart varžybų net nefilmavau – tiesą sakant, nieko gero ir nesitikėjau. Ir buvau teisus – parodyti nebūtų buvę ką, nebent Ovidijaus lyną. Kaip paaiškėja – tai ir buvo didžiausia varžybų žuvis. Jam atitenka big fish trofėjus ir pirmoji vieta su 177,5 cm bendro ilgio.

Man – antroji vieta su 153 cm. Rezultatai menki, bet nestebina. Iš 28 dalyvių – bendras vidurkis buvo vos apie 63 cm. Kai kuriems nepavyko pagauti nė vienos įskaitinės žuvies.

Reikia pripažinti – marios šį kartą nebuvo dosnios. Tai buvo dar vienas sunkus etapas. Kol kas bendroje įskaitoje laikau antrą vietą, bet laukia dar bent vienas geras arba du blogi etapai. Ypač ten, kur gaudoma privačiuose tvenkiniuose – tokių labai nemėgstu, nes ten labai lengva „prasileisti“ – žuvis elgiasi ne taip kaip natūraliuose, o 30 dalyvių, trepsinčių aplink vieną balą irgi nepadeda..