Paskelbta

2025 avižadrebio sezono apžvalga

2025-ieji prasidėjo niūrokai – atšilimas žiemos pradžioje neleido normaliai papurtyti avižos po ledu. Ko gero, tik porą savaičių ledo sluoksnis buvo tinkamas užlipti – ištrūkau į kelias žvejybas, bet stebuklų irgi nebuvo.

Nutirpus ledui labai nekantriai ėmiau laukti gegužės – man asmeniškai tai pats geriausias mėnuo avižadrebiui. Po ilgos žiemos galima pramankštinti rankas, kojas, o žuvys labai noriai griebia dirbtinius masalus.

Pavasaris atrodė žadantis – Nevėžio krantus pradėjau drožti jau kovo gale, su visai patenkinamais rezultatais: buvo ir ešerių, ir lydekų, ir net visai gražus salatis. Balandžio viduryje jau pasitaikė gražių dienų, kai galima vaikščioti su šortais ir trumpomis rankovėmis. Tiesa, orai greitai atšalo, o balandžio gale Klaipėdoje praūžė pirmas avižos čempionato etapas – ir tada pavasaris baigėsi.

Normali gegužė taip ir neatėjo. Smarkiai lijo, pūtė vėjai. Kelis kartus visgi pavyko išplaukti, bet palyginus su pernai ar užpernai – juokingai mažai. Gegužę dar turėjome Skriaudžių varžybų etapą iš valčių, kuris, man asmeniškai, tikriausiai buvo vienas labiausiai vykusių šiais metais – tiek lyginant su ankstesniais čia vykusiais etapais, tiek apskritai.

Gegužė, galima sakyti, atėjo tik birželį – darganotą ir šaltoką. Kiek teko bendrauti su žvejais iš kitų miestų ir varžybose – šie metai buvo visiškai kitokie. Rezultatų prasme – ne man vienam neveikė pernai taikyti metodai. Atrodė, tvenkinys tas pats, sąlygos panašios, masalai tie patys, o žuvis – nekimba. Reikėjo iš naujo ieškoti raktų į telkinius.

Birželis prasidėjo varžybomis Kauno mariose. Nežinau, ar čia oras toks buvo, ar metai tokie, ar žuvis labiau pripratusi maitintis jachtklubo restorane – bet nors žuvies ten semk ir semk, nekibo visiškai.

Liepą atostogavau ir specialiai neėmiau meškerės, nes žinojau – jei ją pasiimsiu, tai ir vandens rasiu, ir laiko, o tada teks keltis ketvirtą ryto, kitaip nebus… Nusprendžiau to išvengti, ir, galima sakyti, nesigailėjau – nes Adrijos pakrantėse tikrai būčiau žvejojęs nemažai 🙂 Specialiai peržiūrėjau liepos mėnesio nuotraukas – visiškas antirekordas, nežinau, kada taip buvo – per visą mėnesį prie vandens su meškere buvau tik vieną kartą.

Rugpjūčio mėnuo startuoja su varžybomis Alytuje. Duodu (ir gaunu) antrą vietą šių metų varžybose.

Šių metų pasirodymą varžybose ir baigiu, „atgroju“ keturiuose etapuose iš penkių, penktame jau nedalyvauju pasiskaičiavęs taškus – statistiškai labai mažai tikėtina kad mano reitingas keisis, ir šių metų avižadrebio čempionatą pabaigiu užimdamas antrąją vietą bendroje turnyro lentelėje.

Iš mano patirties – gal dėl mano žvejybos stiliaus – žinau, kad rugpjūčio antroje pusėje jau keičiasi žuvų įpročiai ir kibimas, bet šiemet, kaip tik tada, su draugu turėjome geriausią metų žvejybą: krūva baltos žuvies vakare ir net trys lynai! Kitą dieną iš ryto dar kartą pamušėme rekordus – pagavome dar penkis, o trys pabėgo. Visi po 45+ cm, didžiausias 52. Porą savaičių dar gyvenau tuo adrenalinu. Rugsėjį ten pat susitikome pabandyti dar kartą, bet šaltas stiprus vėjas, pasikeitusios aplinkybės – ir likome tušti. Toje pačioje vietoje, su tais pačiais masalais ir įrankiais – tik kelios didesnės kuojytės delno dydžio.

Jei susumuoti – tikriausiai tai buvo blogiausias sezonas per pastaruosius kelerius metus. Žinoma, kaip visada, pasitaikė ir gerų laimikių, o ir žvejojant avižėle visada galima ką nors prisivilioti.

Kadangi ir žvejojau mažiau, tuo pačiu ir filmavau mažiau, na bet šis tas gavosi. Pristatau – geriausias sezono akimirkas.