Paskelbta

2025 Avižadrebio čempionato Klaipėdos etapo apžvalga

Šiais metais varžybos, kaip ir pernai, prasideda labai panašiai. Užmetęs akį į orus prieš savaitę, matau tą patį vaizdą – šlapdriba su stipriu vėju ir +4 laipsniai. Pernai tokios prognozės neišsilaikė – oras buvo puikus. Atvykę su žieminėmis striukėmis, per varžybas jas galėjome nusiimti, užteko šiltesnės liemenės. Labai tikėjausi, kad bus taip ir šiemet – ir štai stebuklas: orai pagerėjo. Tačiau stiprus vėjas išliko, dienos buvo giedros, bet naktimis – šalnos, o dieną šilo vos iki 8 laipsnių. Kadangi toks temperatūros kritimas įvyko kaip tik po kelių itin šiltų savaičių (iki balandžio 26 d. buvo viršyti net 16 šilumos rekordų per visą stebėjimo istoriją), pasidarė aišku – lengva nebus.

Šiemet atvykau anksčiau, kad galėčiau patikrinti vandenis. Pernykštė treniruotė davė daug – jei ne ji, tikrai nebūčiau buvęs tarp prizininkų. Todėl nepasitikrinti telkinio prieš varžybas, kai esu ten vos du kartus gaudęs, būtų buvęs per drąsus žingsnis.

Sutikau vos du dalyvius, bet žinau, kad vakare jų buvo daugiau. Treniruotė man praėjo vidutiniškai-prastokai – reikalus pataisė tik po pietų užkibęs gražuolis 38 cm ešerys. Visos varžybos vyko Jono kalnelyje; pernai – visoje Danėje ir Jono kalnelyje. Iš pernai išmokta pamoka – žvejoti reikia kalnelyje, tam tikrose vietose, kur žuvis laikosi pastoviai.

Treniruotės metu bangomis kibo smulkūs, apie 10 cm ešeriukai įvairiausiose vietose – tiek gylyje, tiek žolėse, tiek po tilteliais. Tad pirminė strategija buvo susirinkti tuos 10 „matroskinų“, o likusį laiką skirti didesnių ešerių paieškai. Balta žuvis avižėle visiškai nesidomėjo – kuojos bėgo, aukšlės plaukė į kitą pusę, pasitaikė keli smulkūs ir alkani salačiukai. Per visą dieną pavyko pagauti tik kuoją ir aukšlę – iš baltos žuvies.

Vėjas buvo toks stiprus, kad 0.3 g avižėlę su valu pakeldavo virš vandens – ją galėjai leisti kaip aitvarą žuvėdroms ar kirams gaudyti.

Sekančią dieną, per varžybas, su tokiu nusiteikimu ir ėjau prie vandens. Nors žadėjo identišką orą, ryte buvo dar šalčiau, bet vėjas – silpnesnis. Iš vakaro dar buvau užsidėjęs 0,5 g avižėlę, su kuria per stiprų vėją dar galėjau kažką pravedinėti. Tačiau šiandien taip pralošiau beveik pusvalandį – vėjui nurimus, ji greitai skendo, o net maži ešeriukai į ją nebesikėsino.

Pasikeičiau į 0.35 g – reikalai pasitaisė. Nors žuvies buvo gerokai mažiau nei vakar (tikriausiai atsitraukė nuo krantų dėl šalčio ir 28 varžybų dalyvių šurmulio), dar pusvalandžiui praėjus, jau turėjau 10 įskaitinių žuvų. Deja, dydžiai visai nedžiugino. Perėjau pro visas vietas, kur kibo vakar – šiandien visiškai tuščia, neskaitant vieno kito smulkaus ešeriuko grybštelėjimo.

Šiek tiek pagerėjo, kai pagavau kiek didesnį ešeriuką – 16 cm – ir tokio pat dydžio kuojytę. Daugiau rimtesnių kibimų neturėjau, kelios žuvys atsikabino, bet tikrai ne iš didesnių – visgi žvejojome be užkarpėlių, o jas reikia iškrapštyti keliant per viršų.

Pirmos varžybų dalies pabaigoje einu pro užpraeitų metų čempioną Ovidijų, pamėtyti nuo tiltelio –kaip tik tuo metu jis įkabina nedidelį karšiuką. Deja, žuvis sėkmingai ištraukiama 🙂 Po bergždžių bandymų pereiti prie baltos žuvies ateina pietų pertrauka.

Mano nuotaika – tikrai ne pati geriausia, ypač žinant, kad karšiukas jau pagautas ne vienas, o tuo metu mano didžiausia žuvis – vos 16 cm.

Pirmas pertraukos pusvalandis praeina greitai, antras – labai lėtai. Prasidėjus antrai daliai visi lekia į „geriausias“ vietas, bet kol kas nematau, kad rezultatai būtų puikūs. Dar keliems dalyviams pakliūva karšiukai (iš viso per varžybas 28 dalyviai sugavo, berods, 6 karšiukus). Dabar jau nuotaika bjauri – antroje dalyje, be smulkmės, visiškai niekas nebekimba. Drožiu vietą, kur vakar užkibo didysis ešerys – manau, padariau daugiau nei 100+ metimų. Deja, nieko. Žuvis – gerokai mažiau aktyvi nei dieną prieš.

Likus valandai – jau desperacija. Ne aš vienas: matau, kaip pusė dalyvių tiesiog sėdi ant krantinės ir vangiai šukuoja vandenį. Deja, nieko.

Pabaiga! Išmatuoju laimikį – turiu visus 135 cm! Skamba absurdiškai – 6 valandų žvejyba, o vidutinis žuvies ilgis – vos 13.5 cm. Sunku tuo pasigirti, nors žinau, kad yra kas tokius vaizdus deda į „YouTube“ ir pasakoja, kaip „šauniai kimba“ 😀

Ir mane ištinka šokas – trečios prizinės vietos rezultatas – 145 cm! Antra vieta – 151 cm, pirma – 152 cm! Sunku patikėti, bet toks blogas rezultatas yra geras. Pernai, kiek pamenu, pirmos dvi vietos rinko po 222 cm, trečioje buvau su ~1,7 cm mažiau. Šiemet iki taurių man pritrūko pusės karšiuko, ir likau 6 vietoje. Mano sugauti paliegėliai netgi aplenkė vieną iš dalyvių su karšiu.

Sakoma: „Geriau bloga diena varžybose nei gera žvejyba išvykoje.“ Manau, tą pasakė tas pats žmogus, kuris sakė: „Svarbiausia – dalyvauti.“ Bloga diena varžybose yra tiesiog bloga. Įdomu tai, kad visiems šį kartą buvo bloga – o man karšis, deja, šį kartą nepasirašė.

Kokias pamokas išmokau? Sunku pasakyti. Nebuvo nei stebuklingo masalo, nei spalvos, nei pravedimo. Ešeriukai kiek aktyviau reagavo į ilgesnius, žalsvus, rusvus, rausvus masalus. Dieną prieš treniruotėje rubuilis griebė ant šviesiai rožinio „Flicker’io“, bet varžybų dieną tas pats masalas jau buvo visiškai neįdomus. Šiek tiek paguodė tai, kad per treniruotę matėsi, jog vis dar veikia panašūs masalai kaip ir pernai – „Magic Green“ vis dar dar populiarus. Deja, šaltis aktyvumą paveikė labai neigiamai.

Kitas dalykas – balta žuvis visgi buvo. Šalia sėdėjęs plūdininkas traukė tiek ešerius, tiek kuojytes (kurioms aviža buvo visiškai neįdomi) ant kruopos. Dar vienas plūdininkas ištraukė labai gražią raudę. Kitame tvenkinio krašte plūdininkų kalbėta apie karosus – deja, šį kartą jų nepagavo nė vienas dalyvis.

Po varžybų priėmiau sau rezoliuciją – daugiau gaudyti lengvesniais svoriais. Šiuo atveju taikinys ir buvo ešeriai, bet kas žino – gal būčiau daugiau dėmesio skyręs baltai žuviai, ir pavyktų iškrapštyti ką nors daugiau. Dar viena pamoka – psichologiškai pasidaviau jau likus porai valandų iki pabaigos. Pagal gandus, atrodė, kad pusė dalyvių pagavo bent po karšį, tad mintyse jau buvau skyręs sau vietą tarp 13–20 iš 29. Galėjau vietoje to ešerių šukavimo pabandyti pagauti kokią aukšlę ar ožką – pernai 17 cm ožkos buvo tikrai geidžiamas laimikis ir jų buvo daugiau.

Reziume:

• Reikėjo daugiau dėmesio skirti lengvesniems svoriams.
• Svarbiausia – nepasiduoti psichologiškai, nes kai prarandi tikėjimą, prarandi ir šansus.
• Kartais ir blogas rezultatas – vis tiek geras.

Ir pabaigai pabaigai – čempionatas dar nepraloštas, tą gal pavyks padaryti sekančios varžybose!

Ir trumpas įspūdžių video iš pirmojo etapo: